BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-01-20

Ar žinai ką reiškia suteikti žmogui sparnus ir matyti, kaip jis išskrenda?

Ar žinai tą jausmą, kai verki per prievartą, nes nori išverkti visą skausmą? Kai verki, nes šventai tiki, kad praeis.. Praeis kiekvienas nevalyvas rankų drebulys, kad praeis kiekvienas blakstienų virpesys, kai prisimeni tai, kas buvo. Ar žinai tą jausmą, kai žinai, jog išdrįstum viską atleisti? Kai žinai, jog surizikuotum vien tam, kad bent vieną kartą pajusti tą ranką savojoj, kad bent kartą vėl išdrįstum pakelti akis į viršų ir pamatyti tą žvilgsnį. Žvilgsnį persmelktą šilumos, kurios tada savyje tiek daug kaupei. Surizikuotum, net žinodamas, kad gali prarasti, kad gali ir vėl pajusti taip skaudžiai į širdį smingantį melą. Ar žinai tą jausmą, kai žmogus, kurį tu matei purve ir juo patikėjai, tau atsuka nugarą? Ar žinai, ką reiškia suteikti žmogui sparnus ir matyti, kaip jis išskrenda?

Rodyk draugams

2014-10-24

Atiduok jį, kaip atiduodi sapnus nakčiai

Ir vėl tas ruduo atimantis viską, kas anksčiau šildė. Ruduo, kuris verčia suprast, kad žmonės nesikeičia, kad ir kaip naiviai tuo tikėjai. Ir nebereik apsipylus ašarom šnabždėt, kad jis pasikeis. Nepasikeis. Ir su kiekviena nuriedėjusia ašara tu tai supranti. Supratai ir anksčiau, tik nenorėjai tuo tikėti. Nenorėjai paleisti iliuzijos. Nenorėjai paleisti praeities, kuri kažkada šildė. Būtent čia mes ir turime dėti tašką. Ties praeitimi… Nes praeitis nebeapkabins, praeitis nebepaguos, nebepalaikys, ji nebesušildys. Tai tik sapnas, kuris kažkada toks realus atrodė. Sapnas, kuris su kiekviena diena blanksta. Sapnas, į kurį buvai taip tvirtai gležnom rankom įsikabinus ir dabar jauti, kad jis slysta tau iš pirštų. Paleisk jį su paskutiniu šiltu oru gūsiu. Atiduok jį, kaip kiekvieną kartą atiduodi sapnus nakčiai.

Rodyk draugams

2014-10-14

Nusišypsok tiesiog todėl, nes tu gali

Rėk, verk, daužyk rankomis sienas ar pagalves, sėdėk susigūžus kampe, gležnom, drebančiom rankom rūkyk cigaretes viena po kitos. Tik pasižadėk, kad tai paskutinis kartas. Paskutinis kartas dėl jo.. Paleisk viską pavėjui. Paleisk visas ašaras ir pavydą, paleisk apkabinimus ir nedrąsius žvilgsnius, paleisk tuos naktinius pokalbius ir rytines šypsenas. Paleisk visas viltis ir pažadus. Paleisk žmogų, kuris ir be tavęs laimingas. Paleisk Jus.. O galbūt tik Jūsų iliuziją. Išpūsk visa tai su paskutiniu cigaretes dūmu ir nusišypsok. Nusišypsok dėl to, jog tada buvai laiminga. Nusišypsok, nes tu esi žingsneliu arčiau gėrio. Nes tapai stipresniu žmogumi. Nusišypsok, nes TU GALI.

Rodyk draugams

2014-10-08

Sapnuosiu, nors žinau, kad pabaiga ir vėl skaudins

Ir vėl tas lietus, barbenantis į stiklą. Tik šį kartą kitoks. Šį kartą jokios romantikos. Tiesiog lietus. Šaltas, niūrus. Jis primena kiekvieną “labas rytas” ir “labos nakties”. Kiekvieną nedrąsią, tačiau tokią nuoširdžią žinutę. Kiekvieną nedrąsų, bet tokį artimą žvilgsnį ir kiekvieną prisilietimą.. Prisilietimą, kuris šildydavo. Ir kas pasikeitė? Ar kalti kiti ar tiesiog nelemta? Ir kaipgi greitai tie kuždesiai į ausį “niekada nepaliksiu” tapo tiesiog aidu iš praeities. Iš praeities, kurios galbūt iš vis nebuvo. Juk dabar, kai blakstienos jau nebevirpa iš jausmo, viskas taip netikra atrodo. Lyg to ir nebūtų buvę. Tiesiog sapnas.. Sapnas, kurį sapnuotum vėl ir vėl, nepaisant to, jog žinai, kad pabaiga ir vėl skaudins.

Rodyk draugams

2014-09-03

Nepaleisk to, kas tikra. Apsidairyk, šiam pasauly tai didelė prabanga

Ji šypsosis ir verks šalia tavęs, isterikuos ir pavydės tavęs, ji daužys savo mažais kumštukais tau į krūtinę ir klaus kodėl tu vėl ir vėl ją skaudini, bet kiekvieną kartą tau atsiprašius, ji atleis. Atleis net nesudvejojus. Nes tu tarp tiek daug netikrų, buvai tikras jausmas. Ir tu laimingas. Tu laimingas idiotas, nes to nesupranti. Ir tu nesuprasi visų tų momentų su ja vertės, kol jie netaps prisiminimais. Prisiminimais apie tavo mergaitę. “Mano mergaitė…” tyliai šnabždėsi, matant, kad besidžiaugiant, jog jos isterijos ir pavydas dingo, tu nesupratai, kad ji paprasčiausiai nustojo tave mylėt. Ir tu suprasi, kad tu ją paleidai, visai to nenorėdamas. Paleidai ranką tos, su kuria buvo ir šilto ir šalto, bet nepaisant to, jūs negalėjot vienas kito palikt nuošaly. Jūs buvot dėkingi likimui už tai, kad atsiradot vienas kito gyvenime. Nors jūs ir taip vienas kitą surastumėte. Pasaulis taip sutvertas, kad mes randame tuos, kurie mums reikalingi.  Ir tu negali leist likimui atimt jos. Ji ilgą laiką pasilieka, ją skaudina, o ji atleidžia, bet jei išeina, ji išeina visam laikui. Todėl kai pamatysi savo mergaitę mažais žingsniukais žingsniuojančią iš tavo gyvenimo suprask, kad ta tuštuma, matant ją tolstant, visam laikui.


“Jei kada nors manęs pasiilgsi, prisimink- aš neišėjau, tai tu mane paleidai..”

Rodyk draugams

2014-03-24

kai kiekvienas kūno lopinėlis staugia iš noro turėti jį sau..

Nuolatos mintimis sugrįžti ten, kur šilčiau darosi. Sakyt, kad jausmų nebėra, bet tylomis vis dar beprotiškai geisti prisilietimų, nedrąsių žvilgsnių ir šypsnių. Pasiilgti tų dienų, kai ėjot iš proto vienas dėl kito. Kai kiekvienas kūno lopinėlis staugėskausmo, iš geismo, iš noro turėti jį sau. Niekam kitam. Ir tai neigti prie aplinkinių. Neigti ir prieš pačią save. Pastoviai kartoti, kad tu nebenori jo artumo, nenori nieko, kas tau primintų jį. Primintų jus. Išrėkti, kad nieko nėra amžino, braukiant ašarą dėl nesėkmės, ir patyliukais tikėtis, kad jis grįš. Kad jis ir bus tas tavo išsvajotas “amžinai”. Naiviai kartoti, kad jei grįžtum atgal į dieną, kai su juo susipažinai, nueitum į kitą pusę. O tuomet susimąstyti ar tikrai galėtum atsispirti jo žavesiui. Vis dar pagauti save nejučia  apie jį galvojant. Nenorom stebėti kiekvieną jo mirksį, kiekvieną blakstienų virpesį iš jausmo, jūsų žvilgsniams susitikus. Keikti save už silpnumą, už naivumą ir tuo pačiu suprasti, kad turėtum keikti tą, kuris savo suvaidintu žavėsiu privertė tave tokia būt.

Tačiau tu negali keikti to, kuriam nusišypsojus, tau iki šiol šilčiau darosi..

Rodyk draugams

2014-03-17

Paleisk ranką žmogaus, kuris tavąją paleido jau gerokai seniau

Žmonės, dar visai neseniai prisiekinėję amžina meile, net nesusimąstydami paleido tavo ranką. Visus šiltus prisilietimus, šypsenas pakeitė tie nedrąsūs žvilgsniai prasilenkiant. Žmonės, kadaise ant rankos rišę draugystes apyrankes, šiltais apkabinimais žadėję niekada nepalikt, pasitraukė. Tu apsidarai ir supranti, kad nieko nėra amžino. Kad tu gali džiaugtis tik tuo, kas yra tarp pasisveikinimo ir atsisveikinimo. Supranti, kad prie žmonių prisirišti labai pavojinga, nes per didelis pasitikėjimas gali labai skaudžiai susmigti tau į širdį, kuomet suvoksi, kad tas žmogus slysta tau iš pirštų, o galų gale tampa tik prisiminimu. Tikėti pažadais ir priesaikom yra kvaila, nes, kad ir kaip bebūtų gaila, žmonės išduoda, žmonės nuvilia ir su laiku tu paprasčiausiai turi išmokti vertinti tuos KELIS, kurie to nedaro. Matyt tai likimo ironija, bet tie, kurie, kaip tu manei, amžinai liks, palieka patys pirmi. Kai tu suklumpi, vienetai vis dar laiko tavo ranką, vienetai padeda tau atsitiesti. Ir viskas, ką tu gali padaryti, tai vertinti laiko patikrintus žmones ir niekada, NIEKADA nepaleisti jų rankos, tuo metu paleidžiant ranką tų, kurie tavąją paleido jau gerokai seniau.

Rodyk draugams

2014-02-09

Galbūt kalti kiti, o gal tiesiog nelemta

Kiekviena diena, su vis platesne šypsena veide, atrodo be priežasties, tiesiog dėl to, jog jis šalia.Neverčiamas. Neprašomas. Taip seniai išsvajotas ir pagaliau atsiradęs tavo gyvenime. Staiga. Nejučia. Jis tampa daugiau, nei tu įsivaizdavai, kad jis galėtų tapti. Ir tu džiaugiesi, tau šilta vien nuo minties, kad ir jis apie tave galvoja. Ne kiekvieną minutę, bet tau to ir nereikia. Jums nebe 16, nekeliate kvailų pavydo scenų. Neprikaustote savęs vienas prie kito. Linkite vienas kitam įsimintinų vakarėlių, nebijodami, kad per juos, kuris nors iš jūsų pamirš, ką vienas kitam reiškiat. Tu nebesuki sau galvos, kai jam rašai ‘labos nakties’ , bijodama nesulaukt ‘labas rytas’, nes tu visada sulauki. Ir galvoji, jog tai nepasikeis, pamiršdama kaip gi viskas laikina. Jis žada, o tu tiki. Tas jo, kaip dabar jau supranti, suvaidintas žavesys apsuka tau galvą. Ir tada, taip pat staigiai kaip ir atsirado, jis pradeda tolt. Kartu su juo dingsta visi tie nedrąsūs žvilgsniai ir mirksniai, nedrąsūs prisilietimai, lyg netyčia, nors abu žinojot, kad norit vienas kitą paliest. Ir tu lieki su savo mintimis. Tu galvoji jei grįžtum atgal, elgtumeis kitaip.. Bet ne, tu tiesiog nesugebėtum atsispirti jo žavesiui.

Rodyk draugams

2013-09-07

Mūsų amžinybė per daug trumpa buvo

Per daug kartų girdėjau žodį ‘amžinai’, kad tikėti kažkuo amžinu.. Pažadi, jog amžinai būsiu geriausia, bet susirandi geresne. Pažadi niekada nepalikti, o palieki, kai tavęs labiausiai reikia. Žadi, jog visada juoksies ir verksi kartu, matyt, naivu buvo tikėtis, kad taip ir bus. Naivu, bet aš tikėjaus. Tikėjau kiekvienu suknistu žodžiu, kiekvieno suknisto žmogaus, kuris, kaip man atrodė, amžinai kartu liks. Bet vėlgi tad kvailas ‘amžinai’, tiek kartų suvirpinęs širdį, tiek kartų suteikęs bergždžios vilties. Ir visgi taip trūksta šalia tokio žmogaus, kurio žodis ‘amžinai’, tai ir reikštų. Kuris nepabėgtų nuo menkiausių sunkumų, kuris kovotų už mus, nes dėl to paprasčiausiai būtų verta kovoti, tai būtų gaila vėjais paleist.

Per daug kartų nusivyliau, kad patikėti kažkuo amžinu.. Matyt tikrai nieko amžino nėra. Ir tai nėra vien posakis. Tai gyvenimas.

Rodyk draugams

2013-09-04

..kai žvaigždės nuo šalčio virpės

Kiek daug žmonių, nevertų pasilikti mano gyvenime, užėmė vietą tų, kurie turėjo jau seniai jame pasirodyti. Kiek daug žmonių žadėjo, bet niekuomet taip ir neištesėjo, ką žadėję buvo. Ir tai nuvilia.. Su kiekvienu kartu vis labiau. ‘Šį kartą viskas bus kitaip, aš pažadu’, tiek kartų girdėta frazė ir tiek kartų ja patikėta. Nežinau ar dėl to, kad esu naivi ar dėl to, kad esu per daug prisirišus prie to žmogaus, per daug bijau susitaikyti su tuo, kad kitaip jau niekada nebus, kad žmonės paprasčiausiai nesikeičia.. Nesikeičia, kad ir kaip nuoširdžiai tą žada. ‘Paleisk jį, jis niekada nepasikeis, jis ir vėl tave skaudins’, bet juk jie nesupras, ką man reiškia tas ‘paleisk’ tai reiškia atsisakyti visko, už ką kažkada taip kovojau, ką taip vertinau ir saugojau, apie ką taip ilgai svajojau ir sakiau, jog jei tai turėsiu, niekada neatsisakysiu, niekada nepaleisiu. Galbūt todėl kiekvieną kartą aš taip naiviai tikiu. Tikiu kiekvienu suknistu žodžiu, kuris po to taip giliai į širdį susminga..

“Ar mylėjai mane nežinojau. Ar mylėsi paklausti bijau”.

Rodyk draugams

Next Page »